Nidos Marijos krikščionių pagalbos bažnyčia

Apie objektą:

Kuršių nerijos gyvenvietėje katalikų bažnyčios niekada nėra buvę iki pat XXI a. pr. Nidos tikintieji, leidus liuteronams, melsdavosi jų bažnyčioje, tačiau, padedant broliams pranciškonams, aktyviai siekė savų maldos namų pastatymo. Po ilgokai užtrukusių vietos bažnyčios statybai paieškų 2000 m. Nidoje, ant smėlio kalvelės, buvo pašventinta katalikų bažnyčios ir bendruomenės namų pamatai. Baigta statyti bažnyčia pašventinta 2003 m.

Nidiškių architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Algimanto Zavišos suprojektuotas originalus ir funkcionalus bažnyčios pastatas dera prie vietos kraštovaizdžio bei architektūros. Bažnyčia stačiakampė, vienanavė, su trikampio plano presbiterija ir zakristijos priestatu. Paprastos eksterjero formos, tamsiomis ąžuolo lentomis apkaltos sienos, nendrėmis dengtas dvišlaitis stogas dera prie senųjų pamario žvejų namų.

Joje parodyta gyvenimo linija: kryžius, po juo – varpas, po varpu, bažnyčios centre, – altorius, virš jo – laisvai, tarsi tiesiai iš dangaus nusileidžiantis Nukryžiuotasis, kurį sukurti ėmėsi skulptorius Stanislovas Kuzma, po altoriumi, bendruomenės namų atsisveikinimo koplyčioje, – katafalkas. Bažnyčia lyg išnyra iš smėlio, kuris kadaise užpustė senąją Nidos bažnyčią.

Minėtasis šešių metrų aukščio baltas kryžius sumontuotas tiesiai virš įstiklinto piramidės formos šventovės bokšto. Bažnyčios smailė tapo nauju kraštovaizdžio akcentu, matomu iš visų Nidos pusių. Bažnyčios vidaus erdvę „kerta“ keturi pasviri į sienas atsiremiantys stulpai – bokšto konstrukcijos tąsa. Bažnyčia iš išorės atrodo nedidelė, paprasta, prisiderinusi prie pamario žvejų namų, tačiau viduje ji nustebina savo didžiule erdve –interjeras skaidrus, gausiai užliejamas natūralios šviesos, mat didžioji dalis statinio sienų – iš skaidraus stiklo. Pro didžiulius langus, už altoriaus, matosi Nida ir Kuršių marių platybė, ir tai lyg simbolizuoja žmogaus dvasios polėkį į erdvę, prie Dievo. Šį įspūdį sustiprina stoglangis, atveriantis lopinėlį dangaus. Tokiu būdu šventovę supanti gamta tampa tarsi natūralia jos dalimi.

Modernaus, lakoniškų formų interjere dominuoja medienos apdaila. Virš altoriaus laisvai kabo tarsi iš dangaus nusileidžiantis didelis Nukryžiuotasis (aut. Skulptorius Stanislovas Kuzma). Presbiterijos dešinėje įrengti vargonėliai su aukštai ant sienos iškeltu prospektu. Balto marmuro, kurėno formos – krikštykla (aut. Skulptorius Algirdas Kuzma). Vitražai – kryžiaus stotys (aut. Algirdas Dovydėnas).

Šventovės vidaus erdvė, prireikus, gali būti išplečiama: pakėlus langus ir duris, šventorius su jame įrengtu amfiteatru tampa bažnyčios dalimi. Po bažnyčia, pusiau „įsirausę“ į smėlio kopą yra bendruomenės namai – atsisveikinimo koplyčia ir bendruomenės salė.

A. Štelbienė