Poezijos parkas

Apie objektą:

Viešoji erdvė tik tuomet tampa vieša, kai ji įaudžiama į miestelėnų gyvenimą, kai ji turi savo veidą ir yra svetinga, pritaikyta lankytis žmonėms. Tad pagrindinė architektų užduotis – sukurti ne šiaip gražius želdynus, o vietos nuotaiką, pasakojimą, kuris it magija trauktų praeivius, kol taptų neatsiejama jų dalimi. Architektų G. Vieversio, T. Eidukevičiaus, A. Byčenkovo, R. Marcinkevičienės ir A. Marcinkevičiaus suprojektuotas Poezijos parkas būtent toks ir yra – kontempliacijos, ramybės oazė, kurios neatsiejama dalis – vanduo. Mat Poezijos parkas yra įsiterpęs tarp Marijampolės miesto centrinės aikštės ir Šešupės upės, per teritoriją teka Javonio upelis. Pasak projekto autorių, šis parkas – labai svarbi viešoji erdvė miestelėnų poilsiui, kameriniams renginiams ir miesto įvaizdžio formavimui. Miesto, neatsiribojusio nuo vandens, o atsigręžusio į jį: architektų sumanymu, buvo nukasti anksčiau buvę hidrotechniniai pylimai, krantinės apželdintos arba buvo iš akmenų suformuoti laiptai, nuolydžiai, ant kurių laiką leisti pamėgo miestelėnai. Menininkų dėka dabar ne tik patogiai pasiekiama upė, bet ir atgaivintos Javonio upelio, ligtol buvusio primiršto ir apleisto, pakrantės. Autoriai subtiliai sujungė visus aktyvius parko elementus, išmoningai sudėliojo akcentus ir plačiai pažėrė pasisėdėjimo taškus, todėl vienu metu parke gali – vieni kitiems netrukdydami – ilsėtis gausus skaičius lankytojų. Kadaise „mirusi“ teritorija suskambo naujais akordais.

A. Štelbienė